Kodėl netgi ypač artimi žmonės VENGIA EMOCINIO ATVIRUMO?
Vieno seminaro metu pasakojau apie tai, kas yra santykių krizės ir kaip jos formuojasi. Pabrėžiau esminį krizės požymį – stipriai susilpnėję arba dingę emociniai mainai, emocinio saugumo santykiuose nebuvimas. Sulaukiau klausimo, kas yra emocinis saugumas? Todėl šį kartą apie tai plačiau.|
KODĖL NET LABAI ARTIMI ŽMONĖS BIJO VIENAS KITAM ATSIVERTI?
Dirbdama su poromis nuolat pastebiu, kaip partneriai nori išspręsti santykių iššūkius, kurti darnius santykius, tačiau vengia atvirumo. Tiksliau, jie gali atvirauti apie daug dalykų, tik ne apie savo tikruosius jausmus bei emocijas. Tokį “slepiamą” atvirumą vadinu emociniu apsinuoginimu.
Tikriausiai nekyla klausimų, kad daugiau nei 20 metų kartu pragyvenę žmonės yra nesuskaičiuojamą kartų apsinuoginę fiziškai vienas prieš kitą, tačiau nuoširdaus emocinio atsivėrimo gali būti tarpusavyje ir nepatyrę.
Akivaizdu, kad tokie santykiai yra daugiau teatras nei tikras gyvas gyvenimas. Teatras, kuriame daug svarbiau atrodyti ir įsitvirtinti nei būti, jaustis ar realizuotis. Į tokį emocinį uždarumą žmones dažniausiai stumia savivertės stoka.
Šio teatro „aktoriai‘ – santykių partneriai ilgainiui pavargsta nešioti kelis sluoksnius kostiumų ir kaukių, o nusimesti baisu.
KODĖL BAISU NUSIMESTI SUSIKURTĄ, SAUGŲ ĮVAIZDĮ VIENAS PRIEŠ KITĄ?
Ši baimė kyla iš emocinio nesaugumo ir ATVIRUMO stokos.
Nusmesti savo įvaizdžio kaukę atrodo sunku, nes bijoma, kad atsivėrus būs „sužeistas“ įvairiausiais galimais būdais: kritika, panieka, nesupratimu, nepritarimu, atstūmimu.
O būtent atvirumui kelią užkerta neracionalios baimės, ypatingai gėda ir kaltė (daug jas atspindinčių jausmų, pasireiškiančių įvairiausiomis elgesio formomis).
ATVIRUMAS yra stiprybės ir drąsos požymis, nors dažnai manoma atvirkščiai.
Neretai galvojame, kad emocinį saugumą mums turi suteikti partneris ar išorinė aplinka. Vis dėlto, emociškai nesaugūs jaučiamės labiau dėl to, kad patys laiku nesuvokiame ir nepriimame pirminių savo emocijų, nemokame jų išreikšti, ignoruojame ar užspaudžiame.
Žmogus dažnai suabejoja, ar jis teisingai jaučiasi, o galbūt neturėtų jausti to, ką jaučia.
Kai abejojame ar esame neužtikrinti savo emocijų „teisingumu“, mes bijome kito žmogaus reakcijų ir jaučiamės ypatingai pažeidžiami.
Dar viena ATVIRUMO stokos priežastis yra „naudinga“ pačiam žmogui, nors jis to paklaustas nepripažintų net sau. Nebūdamas atviras, jis pats užtikrina sau tam tikrą terpę manipuliacijoms, t.y. turi daugiau galimybių manipuliuoti savo partneriu, savanaudiškai tikėdamasis „naudos“ sau.
Nors dažnai tai nėra sąmoningas ar piktybinis pasirinkimas, tačiau iš pasąmonės jis “išlenda” nesunkiai ir automatiškai. Šį elgesio modelį dažniausiai įsidiegiam, paveldim iš vaikystės ar per ankstesnes gyvenimo patirtis.
Paradoksalu, tačiau taip jau yra, todėl svarbiausia yra išeiti iš to per kartų kartas besitęsiančio užburto rato sąmoningai. Verta vien tam, kad turimi ar ateities santykiai su žmonėmis, mylimuoju, kolegomis, draugais būtų skaidrūs, atviresni, vyktų be įtampų ar nuolatinio nepasitenkinimo.
Pirmiausia emocinį saugumą turime sukurti savo viduje, tuomet ir išorėje jausimės saugūs.
Tik atvirumas su pačiu savimi įgalina be baimės atsiverti kitam.
Ir žinote ką? Atvirumui niekada nebus per vėlu. Atsiverkite pasauliui ir pasaulis atsivers Jums. Taip pat ir santykiuose, po mažą žingsnelį kasdien.
Prisiminkite, kad turite teisę jausti ir išreikšti visas emocijas, kurias jaučiate, nors kiti ir sakytų, jog tai nesąmonė ar negali taip jaustis.
Žinau, kad iš abiejų pusių tai nėra taip paprasta padaryti, kaip pasakyti, nes daugumą taip auklėjo artimiausia socialinė aplinka, taip esame įpratę daugybę metų.
Tačiau atminkite, tikrai įmanoma ir labai labai verta.
