Kaip adekvačiai arba neadekvačiai elgiasi neištikimybę patyręs partneris? (II dalis)
Apie „nukentėjusiuosius“ arba patyrusius partnerio/-ės neištikimybę.
Tęsdama įžvalgas apie tai, kokią įtaką kiekvieno iš partnerių savivertė daro neištikimybės atsiradimui santykiuose, kaip ji padeda ar nepadeda išgyventi šią santykių pamoką, ir kaip lemia tolimesnę santykių eigą, daugiausia dėmesio šįkart skirsiu išduotąjam partneriui.
Gali būti, kad kai kurios mintys sukels pasipriešinimą ir nepatiks, pasirodys nepalaikančios ar be atjautos, tačiau visada raginu nebijoti pamatyti ir nepatogių dalykų, vietoje to, kad gyventi iliuzijų pasaulyje.
Niekas nėra apsaugotas nuo gyvenimo iššūkių ir vienas iš jų gali būti neištikimybė santykiuose. Kaip žmogus reaguos, kaip išgyvens šią gyvenimo patirtį ir kokią įtaką ji padarys tolimesniam jo gyvenimui, labai priklauso nuo jo esamos savivertės.
Nepakankama savivertė lemia, kad patyręs neištikimybę žmogus ima nepaliaujamai kaltinti save ir užstringa kančioje, arba kaltindamas partnerį dėl jo elgesio, pasirenka nuolatinių priekaištų ir kontrolės strategiją, kuri stipriai apkartina tiek santykius, tiek gyvenimo kokybę.
Adekvačios savivertės žmogus ieško giliųjų neištikimybės priežasčių ir daro efektyvius sprendimus, nepriimdamas šio fakto asmeniškai, nes dažniausiai tai yra kito žmogaus paklydimas/ pasirinkimas, kuris nėra tiesiogiai nukreiptas prieš „nukentėjusįjį“ partnerį.
Taip, tai nėra maloni patirtis, tačiau turint stabilumą savo viduje, t.y. besąlygiškai vertinant save, net ir neištikimybė netaps gyvenimo katastrofa. Tai gali tapti labai aiškiu signalu peržiūrėti ne tik santykius, bet ir savo paties vaidmenį juose.
Galbūt tai tam tikras patikrinimas, egzaminas ar gyvenimo pamoka santykiams, o galbūt tai pats aiškiausias ženklas, kuris kaip veidrodis parodys, jog jūs pats meluojate sau ir nenorite pastebėti švelnesnių ženklų. Šiuo atveju neištikimybė tarsi pabudina iš pokyčių vengimo ar iliuzijų.
Deja, bet vis dar ryški tendencija (ypač būdinga moterims) nuvertinti save, jei neturi partnerio. Tai byloja apie nepakankamą savo vertės suvokimą. Siekdamos išlaikyti socialinį statusą, jos dažnai kenčia ir gyvena kentėdamos nuolatinę neištikimybę, net jeigu tai jas skaudina. Dar vienas variantas: sutinka kurti santykius tik tam, kad nesijaustų vienišos, taikstosi su įvairiausiais partnerio keliamais iššūkiais ir tuo pačiu nebepastebi, kaip užsiima saviapgaule.
Kai neištikimasis partneriui sako, kad neva jis yra kaltas dėl nuklydimo, pakankamos savivertės partneris tikrai nepriims asmeniškai ir nesikankins dar labiau gilindamas kaltės jausmą. Jis nesileis būti užvaldytam šio jausmo, tiesiog įvertins savo atsakomybę ir aiškiai supras kito žmogaus atsakomybę.
Kaip ir minėjau, vietoje to, kad pultų į aukos vaidmenį ar be perstojo kaltintų savo partnerį, jis stengsis suprasti gilumines situacijos priežastis ir priiminės atitinkamus sprendimus. Priėmęs bet kokį sąmoningą, ne emocijų nulemtą sprendimą, nekritikuos savęs ir gyvens kaip nugalėtojas, t.y. perpratęs dar vieną pamoką.
Gali nutikti, kad tai lems skyrybas su partneriu, tačiau ne tam, kad nubaustų ar bijotų, o dėl to, kad atsirado aiškus suvokimas, kas jam/ jai tinka ir kas ne. Adekvačios savivertės žmogus patyręs neištikimybę ir nutaręs išsaugoti santykius, negrauš nei partnerio nei savęs.
Pasidalinsiu atmintyje įstrigusiu režisierės Galinos Dauguvietytės išsakyta mintimi. Dėl jos tvirtos ir aukštos savivertės abejonių nekyla. Ji kartą sakė: „Jeigu man patinka mano vyras ir jis yra tinkamas gyvenimui, sužinojusi apie neištikimybę, atkeršiju pusantro karto, kad būtų ramiau ir toliau gyvenu nesukdama galvos“.
Mintis skleidžia sarkazmą, dėl to nesiginčysiu ir neskatinu elgtis, reaguoti į partnerio neištikimybę būtent tokiu būdu, tačiau noriu atkreipti jūsų dėmesį į išsakytos minties požiūrio plotį ir praplėsti savąjį.
