Esminė laimės „sąlyga“

Vienintelis bendras noras, jungiantis visus žmones yra būti laimingais. Tai bene vienintelė gyvenimo prasmė ir tikslas. Žmogui sunku tą pripažinti ir priimti, todėl jis nuolat ieško „prasmingesnės“ prasmės. Tos, kuri nebūtų neva tokia savanaudiška, tos kuria būtų galima pademonstruoti, koks jis gilus ir nepaviršutiniškas.

Žmogui sunku pripažinti, kad iš tiesų jis viską daro tik dėl savęs, net jei galvoja, kad daro dėl kitų.

Tačiau tikroji tiesa, kad vienintelis visų žmonių troškimas ir gyvenimo prasmė – būti laimingiems. Ką bedarytume, viskas veda į tai. Netgi šį straipsnį skaitote tik todėl, kad giliai viduje tikitės jame rasti bent vieną LAIMĖS dėlionės dalį.😊

Esu be galo dėkinga vienai kolegei, į kurią kreipiausi konsultacijai dėl viešo kalbėjimo formų, ką ir kaip patobulinti. Ji priminė man esminį momentą, kodėl žmonės ateina į renginius ar seminarus, tai priartėti prie savo gyvenimo tikslo – būti laimingais! 

Žinių, įrankių bei patyrimų ieškome tik tam, kad priartėtume prie laimės būsenos. Net jei tai ekonominės žinios, giliai viduje turime tikėjimą, kad įvaldę jas tapsime sėkmingesni konkrečioje srityje, o tuo pačiu ir laimingesni.

Dažniausias palinkėjimas vieni kitiems įvairiomis progomis yra būtent LAIMĖS. Tai dar vienas akivaizdus momentas, kuris parodo, kad visiems to reikia ir niekas neatsako „ačiū, turiu pakankamai“. 

Deja, dažnai šis palinkėjimas būna automatinis, paviršutinis ir nėra užkoduotas turiniu, nes ir pats linkėtojas ne visuomet įvardintų, ką šis žodis talpina savyje.

Žmogus prisigalvoja įvairiausių būdų, prisiskaito įvairiausių patarimų, kaip tapti laimingu ir tuomet nuolatos siekia tų dalykų, kurie jį turėtų padaryti tokiu.

Būsiu laimingas, kai… Kai susidarys tam tikros sąlygos: kai pasieksiu, kai tapsiu, kai turėsiu, kai sukursiu… 

Tai labai populiari iliuzinė savihipnozė, kuri nuolat tarsi turi priartinti prie laimės jausmo, tačiau neretai sukuria dar vieną eilinę tuštumą. Žmogus, net ir pasiekęs, turintis ir tapęs tuo, kuo planavo pajunta, kad nėra laimingas. Tuomet sugalvoja naujų laimės sąlygų, tačiau priartėjus prie jų, vėl aplanko tas pats tuštumos jausmas. Tokiu būdu nelaimingumas tik auga.

Ar žinote, koks laimės būsenos pagrindas ir ašis, o ne sudedamosios dalys? 

Kai galvojame, kad laimė yra kaip dėlionė, lengva nuklysti ir prisirinkti svetimų detalių.  Renkame, dedame, o vaizdas kaip neaiškėja taip neaiškėja. Kodėl?

Todėl, kad nesusimąstome apie esmę, t.y. kas sieja bet kurio žmogaus laimės būseną. Kas tuo metu vyksta jame? Kokie procesai pasileidžia esant tam tikroms aplinkybėms.

Tik supratus tai, įmanoma „užkurti“ šiuos procesus, o kartu ir laimės būseną, esant įvairiausioms aplinkybėms, t.y. neapsiribojant išskirtinai palankiomis sąlygomis?

Pasidalinsiu ašimi ir vienintele svarbia sąlyga, kada bet kuris žmogus jaučiasi laimingas. 

Toji vienintelė sąlyga – kai jis būna pačiu savimi, arčiausiai savo prigimties, t.y., kai yra labiausiai atsipalaidavęs, laisvas nuo kaukių ir įvaizdžių, kuriais turi atitikti suformuotus ar susiformavusius lūkesčius.

Kalbėdama apie buvimą savimi, kalbu būtent apie prigimtinius dalykus, ne apie išmoktus. 

Pastaruoju metu itin dažnai girdime „būk savimi“ ir tai tampa tarsi dar vienas, daug žadantis bet sunkiai pasiekiamas tikslas. 

Aš ir esu savimi, kuo gi daugiau? – norisi atsakyti. Tačiau įdomioji dalis – kaip tą padaryti, kaip atskirti, kada esu įsijautęs į išmoktą vaidmenį, o kada pulsuoja mano prigimtis.

Visi vaidmenys reikalauja pastangų, o tuo pačiu ir įsitempimo. Kai leidžiame skleistis prigimtiniams dalykams, atsipalaiduojame, mėgaujamės, tai teka per mus, todėl jaučiame laimės būseną.

Kol kas, šiam kartui palieku kiekvieną individualiai pamąstyti apie šią esminę laimės „sąlygą“.
Kokios mintys ateina? Kokie prieštaravimai kyla? Kokie nauji suvokimai?

Dalintis

Daivos Dūdėnaitės autorinės programos