Kaip suprantame dvasingumą ir ar šiandien jo dar likę?
Dvasingumas nėra tiesiogiai susijęs su jokia religija.
Tai neturi nieko bendra su natūraliai kylančiu ar sąmoningu apsisprendimu imtis kokios nors dvasinės veiklos – eiti į bažnyčią, medituoti ar imtis kitų dvasinių praktikų.
Tai daug gilesnis reiškinys, o visos praktikos tėra įrankiai, kurie gali disciplinuoti žmogų, tačiau nebūtinai įtakos jo dvasingumą.
Kiekvienas iš mūsų sielos gilumoje jaučiame, jog gimėme dėl kažko labai svarbaus.
Tik deja, ne visiems pavyksta nugyventi gyvenimą taip, kad suvoktume ir įvykdytume šiame gyvenime tikrąją savo paskirtį.
Esame būtybės gyvenančios dviejuose pasauliuose – materialiame ir dvasiniame. Dėl to mums lemta nuolat judėti tarp šių dviejų erdvių tobulėjant ir balansuojant.
Kol žmogus nesuvokia savo dualumo ir netgi supriešina dvasinį bei materialųjį pasaulius, tol negali jausti vidinės ramybės bei harmoningos dvasinės būsenos.
Žmogui puoselėjant harmoningą ryšį su aukštesnėmis jėgomis bei visata, atsiranda daugiau pasitikėjimo savo jėgomis net pačiose sudėtingiausiose situacijose ir tai padeda jausti pilnatvę.
Tuomet atsiskleidžia glūdinčios vidinės galios, kurių pagalba gebame nesureikšminti žemiškų bėdų ir rasti atgaivą pasitikint pačiu kūrėju.
Dualumo suvokimas ir sąmoningas balansavimas jame, neleidžia „išskristi į dausas“ prarandant žemiškas atsakomybes ir įžemina, nes visi gyvename materialiame pasaulyje, kuriame fizinis kūnas ir siela nuolat sąveikauja tarpusavyje.
Kalbant apie sielą, tai yra nemateriali substancija, esanti mumyse, kuri mus daro tokius, kokie esame.
Tai nematerialus nemirtingas žmogaus pradas, lemiantis tai, ką mes vadiname prigimtiniais dalykais.
Kol siela gyvena mumyse, tol mes gyvi ir galime kasdien rinktis, kaip ir su kuo gyventi, ką rinktis, kuo užsiimti, pasilegti sąžiningai ar ne, ar netgi save apgauti.
KAIP SUPRASTI AR DVASINGUMAS SVEIKAS?
Nors esame tik visatos dalis, tačiau kiekvienas gyvas elementas stengiasi PRANOKTI SAVO RIBAS.
Taigi mumyse gyvena siela, o mūsų dvasingumas yra tai, kaip mes su ja elgiamės.
Mūsų dvasingumas yra sveikas, jei užsiimame tuo, kas mus įkvepia, įžiebia vidinę ugnį, padeda išlikti vientisiems ir kas padeda subalansuoti mūsų asmenybę.
Dvasingumas taip pat yra tam tikros formos atsakomybė.
Dvasingas žmogus yra tiek, kiek geba balansuoti tarp žemiškų troškimų ir nenutolti nuo savo dieviškosios prigimties.
Jis susijęs su gebėjimu neatitrūkti nuo materialiojo pasaulio, neneigti materialumo svarbos bei nesupriešinti jo su dvasiniu pasauliu.
KODĖL NEPASITIKIME SAVIMI?
Būna situacijų, kai gyvenime nepasitikime savimi ir tai yra natūrali pasekmė to, jog mes išvis turime per mažai TIKĖJIMO ir pasitikėjimo gyvenimu bei kūrėju.
Nepasitikėjime glūdi įtampa, todėl esame nuolatiniame budėjimo režime. Jausdami nuolatinę grėsmę ir atsakomybę ją numatyti, koncentruojamės tik į išorinius materialius dalykus, taip bandydami susikurti ir užtikrinti ILIUZINĮ SAUGUMĄ.
Dvasingo žmogaus priešingybė yra būtybė, stokojanti gyvenimo jėgos. O tą jėgą mums didžiąja dalimi suteikia siela, net jei mums patogiau galvoti, jog protas ar kūnas visagaliai.
Būtent sielos funkcija padeda mums išlikti vientisiems, savęs neiššvaistyti. Sveika siela padeda išlikti gyvybingiems.
Galbūt nuskambės paradoksaliai, tačiau pacituosiu anksčiau išgirstą patikusią mintį:
„Dvasingumas labiau sietinas su tuo, ar naktį miegame, nei su tuo ar einame į bažnyčią bei atliekame kitas praktikas.“
Tai žmogaus būsena, kurią verta puoselėti, nes ji padeda remtis abiem pasauliais – tiek materialiuoju tiek dvasiniu.
Žmogaus, suvokiančio šį dualumą ir palaikančio balansą jame, neužklups jokia dvasinė krizė ar dvasinės ligos. Tikėjimo ir gyvybingumo kiekvienam skaičiusiam!
