Kokią įtaką savivertės stoka daro mūsų santykiams?

savivarte

Nuolat pabrėžiu kaip savivertė veikia visas gyvenimo sritis: santykius, savirealizaciją, finansus bei sveikatą.

Šįkart detaliau apie konkrečias situacijas, apie pavyzdžius iš gyvenimo, kad geriau supratumėte, kokią įtaką savivertės stoka visgi daro mūsų įvairiausiems gyvenimo santykiams.

Kai kalbu apie santykius, turiu galvoje jų darną, kokybę, patį norą būti tuose santykiuose, jaustis juose gerai ir leisti sau būti savimi, gebėti atsipalaiduoti šalia kito, suprasti ir priimti vienas kitą.

Taigi, bendrai, stokojantis savivertės žmogus – niekada nėra atsipalaidavęs – jaučiasi menkesnis už kitus, jaučiasi nepilnas.

Toks žmogus ieškodamas partnerio arba jau turėdamas gyvenimo partnerį, visuomet turi giluminį norą, kad partneris jį užpildytų.

Iš giluminio noro, kad kitas žmogus mus užpildytų, atsiranda visuomenėje paplitę posakiai “ieškau antros puselės”, kas leidžia suprasti, jog yra poreikis, kad atsiradęs partneris, užpildytų trūkstamas dalis, kitaip tariant „padarytų laimingą“.

Žinoma, tam, kad jaustųsi gerai, tokiam žmogui visuomet reikia pritarimo, nuolatinio palaikymo kiekviename jo žingsnyje, pagyrimų, įvertinimų už pastangas ar atiktas paslaugas, darbus, priimtus sprendimus. 

Todėl natūralu, kad visi šie norai, įprastai yra nukreipiami į partnerio pusę (arba artimiausius žmones), kaip tiesioginis lūkestis, kurį partneris turėtų patenkinti, jei iš tiesų myli. 

Pabandykime įsivaizduoti, kaip gali atrodyti tokie santykiai.

Įprastai savivertės santykiuose stokojantis žmogus linkęs nepriimti sprendimų, nedaro (net nepradeda) dalykų, kurių trokšta, nesisima žingsnių, kurie keistų jo gyvenimą.  

Nesprendimui toks žmogus nuolat turi pasiteisinimą, kad nesulaukė pritarimo ir palaikymo iš aplinkos. Tokiuose santykiuose, žmogus dažnai pradeda reikalauti, nesvarbu ar garsiai ar tyliai (mintyse), tačiau aplinkiniai pradeda jausti, kad iš jų yra nuolat kažko reikalaujama. 

Kaip užsiminiau, reikalavimai vyksta dviem būdais:

  • tiesiogiai (dažniausiai priekaištų pavidalu), ypač tuomet, kai jau susikaupia nusivylimas, nepasitenkinimas, kad ne visur, kur jis norėtų, žmogus jį palaiko, vetina ar pritaria. Tai dažnai skamba panašiais žodžiais: “Tu niekada manęs nepalaikai.”, “Man trūksta to ir ano.” Šis būdas tampa vienu dažniausiu pasiteisinimu, kodėl kažko nesiimu, nes neturiu palaikymo.

 

Tokių situacijų nemažai pasitaiko konsultacijų metu, kai klientai sako, kad jų nepalaiko vyras, žmona, bet kai jų paklausiu: “Kas Jums būtų palaikymas?” – išgirstu, visus tuos anksčiau minėtus pavyzdžius, susijusius su nuolatiniu pritarimu, skatinimu ir įvertinimu, lyg be to būtume tarsi surištomis rankomis.

AR PAGALVOJOTE, KAD DIDŽIAUSIAS PALAIKYMAS GALI BŪTI – NETRUKDYTI DARYTI, TAI KĄ NORI?

saviverte

Savo vertę jaučiantis žmogus nebūtinai visuomet turi turėti palaikymą, bet itin gerai, kai kitas tam netrukdo. Netgi jeigu žmonės, su kuriais esame santykiuose, mums prieštarauja, nesutinka su mumis, tai savo vertę suvokiantis žmogus, tai priima kaip tramplyną, kaip dar vieną laiptelį aukštyn. 

Toks žmogus supranta, kad gali atsispirti ir suvokia, ką gali padaryti dar geriau. Tai tampa jam ne demotyvacija, bet priešingai – postūmiu pasidomėti plačiau, pasistengti labiau, padaryti dar geriau, o ne nuleisti rankas.

Šioje vietoje nesumaišykite, nekalbu apie užsispyrimą, kai žmogus man sako vienaip, o aš specialiai darau kitaip, nes aš taip noriu ir aš geriau žinau. Čia kalbu apie tai, kad kai nesulaukiame palaikymo, tai leidžia mums labiau susivokti savyje ir pasitikrinti ar mes esame patys stiprūs daryti tai, ko iš tiesų norime.

  • tyliai (mintyse). Tuomet tarpusavyje jaučiama įtampa, kuri su kiekviena diena vis didėja ir anksčiau ar vėliau prasiveržia pačiu netikėčiausiu momentu. Tokių turbūt esame turėję ne vienas ir puikiai žinome, ką tai reiškia “iš musės padaryti dramblį”.

ŽEMOS SAVIVERTĖS ŽMONĖS DAŽNAI BŪNA “ĮKRITĘ” Į AUKOS POZICIJĄ. 

saviverte

Turbūt esate girdėję posakį: “Auka visuomet suranda savo budelį.. Čia apie tai, kad vieniems yra patogu būti “aukos” pozicijoje, o esantiems budelio (agresoriaus) rolėje, žmonės lygiai taip pat yra aukos, tik veiksmų išraiška yra kitokia.

Agresorius visuomet turi labai žemą savivertę. Tai yra paradoksas, kurio dažnai nesuvokiame, nes žmonės norintys dominuoti, sumenkinti kitus, įrodyti savo tiesą, gauna pasitenkinimą ir savo vertingumą tik kitų silpnumo sąskaitą. T.y., kai priverčia kitą jaustis neteisiu, silpnensiu, menkesniu, prieš juos jaučiasi stiprūs, nors tai tiesiog byloja apie ypač žemą savivertės jausmą.

Santykiuose agresoriaus vaidmuo pasireiškia demonstruojant savo pranašumą prieš partnerį. Tai pasireiškia nuolatiniu partnerio žeminimu, išsakytų idėjų ar nuomones nuvertinimu, sumenkinimu. 

Dažnai tai pasireiškia visišku kito žmogaus nepriėmimu ir įprastu kartojimu, kad kitas yra kažkoks “ne toks”, “negeras”, “elgiasi netinkamai”, įrodinėjimas, koks partneris yra neteisus.

Tuo pačiu vyksta savęs aukštininas, koks “aš esu teisus”, “kiek aš nuveikiau”, “tą ir tą padariau, o Tu?”.

T.y. savotiškas dirbtinės atskirties kūrimas.

KAS YRA DIRBTINĖS ATSKIRTIES KŪRIMAS?

Tai yra demonstratyvus savęs aukštinimas, sąmoningas savo galios rodymas, pranašumo demonstravimas santykius. Jeigu atpažįstate save ar savo aplinkos žmones panašiai besilegianičius, galite kelti prielaidą, kad žmogus stokoja savivertės, jis jaučiasi nepatogiai todėl nuvertina artimų žmonių sėkmes, pergales, aukštesnius pasiekimas. 

Jis paprasčiausiai negali pakęsti ir stengiasi to nematyti, nereaguoti, tarsi apsimesdamas, kad jam tai nerūpi. Nesąminingai apsaugodamas save dėl dar didesnio neopatogumo, agresorius neleidžia sau suvokti, kad ne jis vienas visuomet teisus.

Būtent tam, kad pasijaustų nors šiek tiek vertingesnis, jis pasitelkia žeminimą ir stengiasi pastatyti kitą žmogų į “žemesnę” poziciją. Tik tokiu būdu jis pasijunta vertingas.

KODĖL SANTYKIUOSE PIRMIAUSIA RENKAMĖS KITĄ, KITO POREIKIUS, O NE SAVE? 

Nuolat rinktis kitą vietoj savęs, nuolat pateisinti kito žmogaus lūkesčius, iš anksto stengtis visais įmanomais būdais įtikti kitam, kad tik neprasti žmogaus – tai reiškia ėjimą į visišką savęs praradimą, savo norų bei svajonių užgniaužimą, savo poreikių nustūmimą į užmarštį.

Apie savo paties poreikius toks žmogus pradeda kalbėti tik tuomet, kai vidinio nepasitenkinimo ir tuštumos “statinė” persipildo. Visa tai išlenda priekaištų pavidalu, kurie nukreipti į partnerį, kuriam nuolat stengėsi įtikti ir patikti. 

KODĖL ŽMOGUS STENGIASI ĮTIKTI IR PRISITAIKYTI?

Tik tokiu būdu kai kurie bando gauti nors kiek MEILĖS IR DĖMESIO, ĮVERINIMO.

SAVIVERTĖS STOKOJANČIAM ASMENIUI, LYGIAI TAIP, KAIP NARKOMANUI, NUOLAT REIKIA DOZĖS, T.Y. PATVIRTINIMO APIE JO VERTINGUMĄ IŠ KITŲ.

Be labai aiškių, apčiuoiamų, išgirstamų patvirtinimų, jis tieisog nyksta ir jaučiasi nesavas. Tai yra ta pati narkomaninė būsena, tik patenkinama skirtingais, destruktyviais aplinkinių atžvilgiu, būdais.

KAIP ATPAŽINTI ADEKVAČIOS SAVIVERTĖS ŽMOGŲ?

Tuo tarpu, adekvačios savivertės žmogus visuomet renkasi save. Tai nėra savanaudiškumas. Tai yra supratimas, kad rekuosi savo norus ir poreikius, atsižvelgdamas į kitus. 

Toks žmogus visuomet turi kryptį. Šalia tokio žmogaus kitiems yra lengva. Šalia tokio žmogaus aplinkiniai jaučiasi saugesni, nes jaučia, kad gali atsipalaiduoti, būti savimi, pasakyti savo nuomonę, net jei žino, kad partneriui ji gali nepatikti ar nuomonės išsiskirti.

Šalia sveikos savivertės žmogaus mums yra natūraliai gera, nes bet koks mūsų pasakymas, veiksmas ar sprendimas bus priimamas adekvačiai. 

KAIP SAVIVERTĖS STOKA VEIKIA MYLIMŲ ŽMONIŲ GYVENIMĄ?

Žinoma, reikėtų paminėti, visi šie gyvenimo epizodai, apkartina ne tik to paties žmogaus, kuris stokoja savivertės gyvenimą, bet tuo pačiu apkartina ir aplinkinių, mylimų žmonių gyvenimą. 

Šalia tokių žmonių žmonės jaučiasi nuolat įsitempę, lyg būtų kažką jiems skolingi, tarsi turi kažką įrodyti, pagrįsti savo meilę neadekvačiais būdais arba kartoti šimtus kartų, kad partneris patikėtų. Turi nuolat duoti, pildyti kitą ir jaučiamas spaudimas labai vargina.

Kartais to spaudimo žmonės nesuvokia protu ar negali jo paaiškinti, tačiau jaučiant nuolatinę įtampą kyla klausimai dėl santykių “sveikumo”. 

Paradoksas tame, kad spaudimas ir reikalavimai iššaukia priešingas artimųjų reakcijas.

Jie dar labiau pradeda mūsų negerbti, nevertinti, nepasitikėti, įtarinėti ir pan. Tai vyksta nesąminingai ir pasitarnauja tam, kad žmogus suvoktų savo besąlyginį pilnavertiškumą, kuris priklauso tik nuo jo paties. 

Jeigu Jūs galvojate, kad jūsų savo vertės suvokimas nėra gilus ir šlubuoja, o jūsų partneris yra iš ties labai pasitikintis savimi, turiu jus nuvilti. Dažniausiai susitinka panašaus lygio savivertės žmonės.

Išoriškai gali atrodyti priešingai: vienas labai pasitikintis, kitas labai nepasitikintis, tačiau pasigilinus išaiškėja, kad tas, kuris atrodo labai pasitikintis – yra pervertinantis save ir demonstruojantis pasitikėjimą būtent dėl adekvačios savo vertės suvokimo stokos.

Tas, kuris atrodo labai nepasitikintis, nuvertina save, tokou būdu yra išmokęs gauti antrinę „naudą“ – dėmesį iš aplinkos. Tiesa, kitokį nei norėtų.

Dar nesutikau tokios poros, kurie būtų stipriai skirtingų saviverčių.

Gera žinia ta, kad jums nereikia užsiimti kitais žmonėmis, jums nereikia auginti kitų žmonių savivertės. Pirmiausia reikia rinktis save.

KĄ REIŠKIA RINKTIS SAVE?

  • Gilinti suvokimą apie savo vertę ir ugdyti šią sritį. Pradėjus daryti veiksmus, kurie augintų jūsų pačių vertę adekvačiais būdais, pamatysite atspindį savo aplinkoje.

PASIRINKUS SAVE – PASAULIS  NESUGRIUS. PASIRINKUS KITUS – SUGRIŪSITE PATYS.

KODĖL NESIRENKAME SAVĘS? KAS TRUKDO?

  • Giluminis įsitikinimas ir žinojimas, kad būsiu blogas žmogus. Tai atsinešame iš savo auklėjimo bei artimisusios socialinės aplinkos, kuriai reikėji „patogių“ mūsų, atitinkamai pagal aplinkybes.

SAVANAUDIŠKA YRA NESIGILINTI IR NESUPRASTI SAVO VERTĖS, NEVERTINTI SAVĘS KAIP ŽMOGAUS, NEUGDYTI SAVIVERTĖS. TAI IŠTIES YRA SAVANAUDIŠKA. 

Būtent tai daro didžiausią įtaką santykiams su partneriu, vaikams. Kviečiu permąstyti savanaudiškumo sąvoką šiuo aspektu. 

Tol, kol jūs nesuvokiate savo vidinės vertės, jūs niekaip negalite užauginti vaikų, kurie turės pakankamai adekvačios savivertės. Tuomet tiek mes tiek mūsų vaikai gyvena su kaltės, su gėdos jausmu, su perdėtom baimėmis, kurios virsta į nerimą.

Šiuos elgesio modelius perduodame iš kartos į kartą. Nepaisant to, kad tai yra mūsų buvusios santvarkos, visuomenės problema. 

Reikėtų suprasti, kad visi esame vertingi, todėl pradėkime save matyti ir jausti pilną, pakankamą, unikalų, turintį savitų norų bei poreikių žmogų.

TIK DU LAIMINGI, PILNAVERTIŠKI ŽMONĖS, GALI SUKURTI DARNIUS IR SVEIKUS SANTYKIUS.

Žmonės, stokojantys vertės, nejaučiantys pilnavertiškumo, dažniausiai sukuria manipuliacijomis grįstus santykius. Manipuliuojama ne tik žemos saviviertės žmonėmis, šie irgi įsitraukia į manipuluacijas.

Dalintis

Daivos Dūdėnaitės autorinės programos