Meilė ar priklausomybė?

meile ar priklausomybe

Ar teko kada girdėti, kad pagarba yra tikrasis darnių santykių garantas?

Šiuolaikinėje visuoenėje tai gali skambėti, kaip pagyvenusių žmonių moralas, kurių meilė seniai išblėso, todėl jiems liko tenkintis tiesiog pagarba. 

Prisipažinsiu, kad būdama labai jauna, būtent tokias išvadas darydavau ir savo mintyse.

Tą patį girdėdavau ir iš aplinkinių žmonių. Netgi dabar, tarp klientų ar aplinkinių, pastebiu nesuvokimą, kas gi iš tiesų yra toji pagarba. O kaip pagarbą suprantate Jūs?

Ypač dažnai susiduriu su iškreiptu, socialinės aplinkos suformuotu supratimu, kai pagarba yra tapatinama su paklusnumu, nuolankumu, kitam žmogui, jo garbinimu iš savotiškos baimės. Ir būtent todėl, pagarba neatrodo toks malonus jausmas.

Tačiau jei suvoktume, kad pagarba yra tiesiog PRIĖMIMAS.

Priėmimas kito žmogaus savitumo, unikalumo, galimai skirtingų nuo mūsų poreikių, minčių, nuomonės ir pan.

Tereikia suprasti, kad pagarba – kito priėmimas ir suvokimas, kad kitas yra ir gali būti kitoks, net visiškai priešingas nei esame mes. 

Tai nereiškia, kad visada turime kitam pritarti ar jį palaikyti, tačiau supratus kiekvieno unikalumą, tampa lengviau PRIIMTI, t.y. GERBTI.

KAS SVARBIAU: MEILĖ AR PAGARBA?

Dažnai meile žmonės įpratę vadinti tą pirminį stiprų įsimylėjimo jausmą, tačiau šis jausmas nebūtinai perauga į tikrąją meilės būseną. 

Anksčiau ar vėliau meilė be pagarbos, tampa tiesiog priklausomybe nuo kito žmogaus. Tokią priklausomybę, žmonės vis dar vadina meile. 

Dėl šios priežasties partneriai (ar vienas iš partnerių) nuolat kenčia fizinį ar psichologinį smurtą, išdavystes ar kitą destruktyvų elgesį savo atžvilgiu, nes jiems atrodo, kad labai myli savo partnerį.

Jie iš tiesų šventai tiki, kad šis kankinantis priklausomybės jausmas yra būtent meilė. 

Atsimerkime, tai nėra meilė. Tai viso labo tik likęs meilės lūkestis, „ištikimybė“ šiam lūkesčiui, priklausomybė nuo iliuzijos apie meilę ir jos beviltiškas siekimas.

Kai esame užvaldyti stipraus pirminio jausmo, tačiau neturime savyje gebėjimo priimti kitą unikalų žmogų, mes nesąmoningai viduje puoselėjame viltį, kad ilgainiui mūsų mylimasis/-oji pasikeis, arba mes jį pakeisime.

Būtent dėl šio lūkesčio įsitraukiame į procesus, kurie niekaip nepuoselėja meilės: reikalaujame, priekaištaujame, įrodinėjame savo teisumą, įrodinėjame savo pranašumą ir pan. Arba, pasirenkame aukojimosi ir kančios strategiją “vardan meilės“ ir gyvename nesibaigiančioje asmeninėje iliuzijoje, kad vieną dieną atsikėlus viskas bus taip, kaip svajojame.

Tik turint gebėjimų priimti kitą žmogų, galime pradinį įsimylėjimo jausmą užauginti iki meilės, kurios pagrindas yra pagarba kito unikalumui. 

Tokiu būdu meilė ilgalaikėje perspektyvoje gali išlikti ir transformuotis į dar gilesnį meilės jausmą, visiškai kitokią meilės kokybę. Čia kalbu apie ne vien mainais pagrįstą meilę, bet apie meilės būseną, kurią retas šiandienoje pasiekia.

Taigi, puoselėjant pagarbą, meilės nesumažės, tačiau be pagarbos – meilė geriausiu atveju taps tik emocine priklausomybe nuo kito žmogaus, kurią dar labiau kurstys galbūt materija, galbūt buitinis gyvenimo patogumas ar nesibaigiantys tarpusavio mainai vienas kitam.

O ar būna, kad akimis palydite gatvėje einančią porą ir tyliai pasvajojate, kad ten norėtumėte būti jūs?

Pradėkite nuo priėmimo. Pradžiai paties savęs, nes tik tuomet gebėsite priimti ir mylėti kitus.

Ir nevadinkite meile priklausomybės, nuo kurios kenčiate. Meilė neturi suteikti kančių, net jeigu apie tai esate skaitę literatūros kūriniuose.

Dalintis

Daivos Dūdėnaitės autorinės programos