„Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių“. Tačiau…

„Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių“ arba „kuo daugiau žinau – tuo mažiau žinau“ – tai bene tiksliausi posakiai apibūdinti ateinančioms mintims kai nuosekliai giliniesi, nagrinėji, studijuoji ir praktikuojiesi bet kurioje konkrečioje temoje. Šis suvokimas iš pradžių baugina ir dažnai žmonės netgi nustoja gilintis, patys keisti netenkinančias situacijas, jas palikdami savieigai, o sprendimus patikėdami likimui. Išsigąstama minties ir pajautimo, kad galbūt nesi pajėgus perprasti ir suvokti visko, nes gilinantis į situaciją pamatai jos išklotinę su „daugiau medžių“ ir mūsų smegenys tuomet suveikia tobulai pagal savo paskirtį. Kadangi viena pagrindinių smegenų funkcijų – tausoti energiją, todėl ir šiuo atveju įsijungia signalas blokuojantis norą dar labiau gilintis.

Tačiau jeigu tuo momentu, sugebame nesustoti, įsijungia smalsumas, žingeidumas ir pradeda vykti plėtimąsis. Tereikia suvokti, kad išspręsti tai, ko iki šiol neišsprendėme, galime tik praplėtę žinias, sąmonę, suvokimus, patirtis, t.y. paaugę. Augame juk palaipsniui ir turėtume džiaugtis, kad šis procesas nesibaigiantis! Nes kol įvairiapusiai augame – tol esame gyvi. Taigi neišsigąskite suvokimo, kad neįmanoma visko sužinoti tobulai.

Visuomet, kai kokia nors situacija jūsų gyvenime asocijuojasi su posakiu “kuo giliau į mišką tuo daugiau medžių” rekomenduoju pridėti tęsinį “ tačiau žengiant kiekvieną žingsnį tereikia pataikyti tik tarp dviejų medžių”. Turint šį suvokimą, įmanoma išspręsti įvairiausias, netgi sudėtingiausias gyvenimo užduotis ar iššūkius neiššvaistant energijos, neužstringant tarsi užburtame rate. Šia startegija naudojuosi pati ir rekomenduoju savo klientams bet kurioje gyvenimo srityje: sprendžiant santykių, savirealizacijos, finansų ar sveikatos uždavinius.

Suprantu kiekvieno mūsų (ir savo) tam tikrus ribotumus, tačiau tai nėra pagrindas neaugti ar nesiplėsti. Sąmonės plėtimas naujų žinių ar patirčių pagalba būtinas norint būti savo gyvenimo šeimininku ir kūrėju. Norint jaustis pilnavertiškai ir prasmingai. Primenu: kad augimui pabaigos nėra, kol esame gyvi. Nusiteikite tam ir džiaukitės, nes kiekvienas ūgtelėjimas mus perkelia į kitą lygį, kur matome daugiau, aiškiau ir plačiau.

Kiekvienas mes galime pravesti kitus ten, kur patys ne kartą ir ne du vaikščiojome.

O jeigu dar ir domėjomės procese, kaip galima sklandžiau, greičiau pereiti tankų mišką, koks kelias trumpesnis ar kur medžiai reteni, kur mažiau pavojų tuomet galime palydėti kitą. Jeigu jis to nori.

Man pačiai nuolat tenka plėsti ne tik savo ribas (tai jau tapo įpročiu), tačiau darbuojantis su klientais, padėti jiems išplėsti savo mąstymą, matymą, stimuliuoti kritinį mąstymą ir pamatyti efektyvius asmeninių situacijų sprendimo būdus. Nesu patogi, nes dažniausiai konsultacijų metu žmogui įgarsinu tai, kas akivaizdu, tačiau jis pats nuo saves tai slepia. Šis etapas nėra malonus kiekvienam, dažnai protas priešinasi, nori atmesti giliasias priežastis, nes paprasčiau yra kabintis to, kas akivaizdu.

Nustojus meluoti sau, pajaučiamas palengvėjimas.

Atrodo, lyg atsiranda aiški kryptis kur link eiti, su kuo dirbti ir ką spręsti. Mes įpratę spręsti dešimtis išorinių aplinkybių, net neieškodami vidinių. Tai tas pats, kaip galynėtis su devyngalviu slibinu, kurio nukirstos galvos vėl ir vėl atauga. Taigi, išspręndus bent vieną vidinį uždavinį, išsisprendžia daug išorinių iššūkių.

Dalintis