Kaip neištikimybė susijusi su saviverte? (I dalis)
Šį kartą į neištikimybę kviečiu pažiūrėti per savivertės akinius tam, kad galėtumėte pamatyti ir aiškiai suvokti šių reiškinių tarpusavio neabejotinai stiprią sąsają.
Atkreipiu dėmesį, kad objektyvių, tiesiogiai fiziologinių neištikimybės priežasčių yra ženkliai mažesnė dalis nei įprastai traktuojama. Tai tik aisbergo viršūnė. Daug didesnė dalis neištikimybės priežasčių – ženkliai gilesnės, o viena pagrindinių – savivertės stoka.
-KOKIĄ ĮTAKĄ KIEKVIENO IŠ PARTNERIŲ SAVIVERTĖ TURI NEIŠTIKIMYBĖS ATSIRADIMUI SANTYKIUOSE?
-KAIP SAVIVERTĖ (NE)PADEDA IŠGYVENTI NEIŠTIKIMYBĘ IR KAIP VYSTOSI TOLIMESNĖ SANTYKIŲ EIGA?
Apie neištikimuosius.
Neištikimybė dažnai pasirenkama kaip nesąmoningas savivertės didinimo būdas. Tai lyg įrodymas kitiems, o labiausiai sau, kad „aš galiu“, „esu vertingas, nes esu geidžiamas“.
Dažnai į neištikimybę yra linkę giliai savimi nepasitikintys ir savivertės stokojantys vyrai ir moterys, nors jų demonstruojamas elgesys ir kiti išoriniai atributai gali atrodyti priešingai, kaip labai pasitikinčių.
Kai žmogus negeba kurti ilgalaikių santykių, realizuoti savęs santykyje su partneriu, tuomet belieka save įtvirtinti kitu būdu tam, kad giliai viduje nesijausti nevertu dėmesio. Deja, tai suprasti ir pripažinti gali tik vienetai.
Tradiciškai tokie „neištikimieji“ yra linkę kaltinti esamą partnerį dėl jų santykiuose įvykusios neištikimybės.
Pagrindinis žemos savivertės bruožas – primesti atsakomybę kitam žmogui ar aplinkybėms, ir ypač santykiuose.
Narcistinė asmenybė poroje.
Narcistinių bruožų turintis partneris poroje yra linkęs į neištikimybę, nes yra visiškai priklausomas nuo kitų žmonių nuomonės apie jį. Šios priklausomybės ištakos glūdi itin žemoje savivertėje. Paradoksalu, tačiau narcistinės asmenybės savo reikšmingumą pervertina ir žavisi savimi, tačiau tik tam, kad pritrauktų kitų žmonių dėmesį ir pasitvirtintų savo vertę vis iš naujo.
Dažnu atveju įvertinimo ar pripažinimo stoka partnerystėje vertinama kaip neištikimybės priežastis. Tokiu būdu neištikimybė sukuria iliuziją, kad kažkokio kito žmogaus esi vertinamas, geidžiamas ir tai pakelia pasitikėjimą savimi.
Visgi, ilgametės patirties su žmonėmis darbo dėka galiu konstatuoti faktą, kad nuolat pripažinimo iš išorės ar artimųjų ieškantys ir stokojantys žmonės patys savęs nepriima ir nevertina besąlygiškai, todėl kaip kompensacija jiems yra būtinas išorinis pripažinimas.
Savęs nepriėmimas ir nevertinimas taip pat pasireiškia atvirumo stoka su mylimuoju/-ja. Tiek fizinio tiek emocinio atvirumo baimė, negebėjimas palaikyti emocinio ryšio su savo partneriu skatina neištikimybę su svetimu žmogumi, kuriam lyg ir „saugiau“ atsiverti arba galima įtaigiau apsimesti tuo, kuo nesi.
Net ir vadinamas medžiotojo instinktas, deklaruojamas vyrų prigimtinis poligamiškumas, pasireiškia būtent tiems vyrams, kurie yra žemesnės savivertės.
Pagal dėsningumus ir anksteniųjų laikų tyrimus mėginama moksliškai pagrįsti prigimtinį vyrų poligamiškumą ir taip šiek tiek „legalizuoti“ jį. Tačiau tai tėra iš kartos į kartą perduodama informacija, kaip pasąmoninė programa ir iš jos susiformavę nuostatos, kurios ir lemia tam tikro mąstymo ir elgesio nepertraukiamą tęstinumą.
Iš kartos į kartą pasikartojantį elgesį palaikyti yra linkę savivertės stokojantys vyrai, kurie atsakomybę dėl neištikimybės deleguoti renkasi netgi savo lyčiai.
Visi mes, nepriklausomai nuo lyties, esame sąmoningos būtybės ir polinkį į neištikimybę lemia ne tik fiziologiniai, bet ir psichoemociniai faktoriai. Savivertės stoka – vienas iš jų.
Štai musulmonų religija neištikimybės prevenciją išsprendė savaip, t.y. legalizavo daugpatystę. Tačiau daugpatystė leistina tik tiems, kas sugeba išlaikyti ir pasirūpinti visomis savo moterimis, t.y. turi parodyti ir įrodyti savo galingumą ir vertę. Legaliai 🙂
Šį kartą tiek apie savivertės įtaką “neištikimųjų” pasirinkimams.
Tęsinyje nagrinėsiu “nuskriaustųjų” poziciją.
