Kaip nepatekti į vidinės tuštumos spąstus?
Kuo toliau, tuo daugiau sutinku žmonių, kurie atrodo visokeriopai sėkmingi. Tokie lyg ir neturėtų kuo skųstis, tačiau spengiantis jausmas viduje juos sprogdina iš vidaus. Toji vidinė tuštuma lyg nevilties prieskonis, beprasmybės poskonis ar nuolatinio kartėlio šleifas.
Kas ta vidinė tuštuma ir apie ką ji?
Dažnas žmogus patiki, kad laimingu gali būti tik tuomet, kai atitinka kitų žmonių, visuomenės sampratą apie sėkmę, t.y. konkrečius kriterijus, sąlygas ar scenarijus, kurie „įrodo“ jo sėkmę.
Tokiu būdu nejučia primetami sėkmės ir laimės atributai, kuriuos daugelis žmonių automatiškai priima. Juk “visi žino”, kad baigęs mokslus, įsitvirtinęs karjeroje, tvirtai finansiškai apsirūpinantis žmogus yra objektyviai sėkmingas.
O jeigu dar ir asmeninis gyvenimas tarsi iš užsakyto paveikslo: norimas būstas, šaunus gyvenimo partneris ar partnerė, vaikai, draugai, kelionės. Ko dar norėti?
Kaip vakystėje mama sakydavo: “trūksta tik gulbės pieno“.
Sėkmę sutapatinti su laime yra klaida, nes sėkmę dažniausiai žmogus supranta kaip rezultatą, o laimė yra būsena, jausmas.
Ir štai atsiduriame akistatoje su tuo, kad gyvenime sekasi, bet jaučiamės prastai, nelaimingi.
-Kodėl nesijauti laimingas, kai „užsidaro scenos uždanga“?
-Kodėl taip nyku pasilikti su savimi, kai nėra žiūrovų? Kas tuomet?
Vieni savo tuštumą bando tyliai nuslėpti, kiti skandina alkoholyje, treti užlieja adrenalino bangomis nerdamii į ekstremalias patirtis.
Vistiek neužgniaužia šios būsenos, kuri ją ignoruojant atveda iki depresijos, nerimo sutrikimų, panikos priepuolių, kurią skandinant alkoholyje – kartu nuskęsta sveikata, santykiai bei artimųjų džiaugsmas.
Vidinės tuštumos būsena vėl ir vėl aplanko sugrįžus po kelionių ar nuslūgus adrenalinui po ekstremalių patirčių. Net įvairios linksmybės ar partnerių keitimas niekaip neužpildo šios vidinės tuštumos.
Trūkumas ir jausmas juk ne išorėje, tai kodėl vis dar naiviai tikimės, kad išorinėmis priemonėmis įmanoma išspręsti vidines problemas?
Deja, bet niekas niekada nepasakė: tau nereikia laikytis normų, esi unikalus, visada vadovaukis ne „privalau“, o „noriu“.
Tau nereikia kopijuoti “teisingų” standartų, jie negarantuoja laimės. Realizuok tai, ką turi prigimtinai, realizuok ne kitų žmonių lūkesčius, o savo svajones, kokios keistos jos bebūtų. Vadovaukis ne religijų ar sociumo primestomis vertybėmis, o savo.
Išgirdus tai, akimirką gali užlieti dar didesnė neviltis ir pasimetimas: O kaip tai padaryti? Kodėl aš nuolat bėgau kurdamas visa tai, ką turiu?
Misija gal ir paslaptinga, tačiau įmanoma! Netgi nėra sudėtinga. Kartais užtenka tik gilaus suvokimo “ką ir kaip”, kad pajudėtume iš užburto vidinės tuštumos rato.
Tam nereikia atsisakyti “užtarnautos” sėkmės atributų, tam nereikia radikaliai keisti savo gyvenimo. Užtenka praskleisti uždangą, dėmesingai pažvelgti vidinei tuštumai į akis ir paklausti, ką ji talpina savyje. Nebijoti atsakymų ir nebėgti nuo jų.
Visi tikrieji atsakymai bus susiję tik su jumis: jūsų prigimtinėmis savybėmis – duotybėmis, svajonėmis, giliausiomis vertybėmis ir viso šio komplekto realizavimu. Tikrieji atsakymai – niekaip nesusiję su kitais, todėl nurimkite.
Vienintelis gyvenimo tikslas – būti laimingu. Nepriklausomai nuo kitų žmonių ar aplinkybių.
