POKYČIŲ baimė. Kodėl bijome?
Nuolatinė kaita yra neišvengiama ir tai yra mūsų gyvenimo variklis.
Taigi, kodėl žmonės taip priešinasi pokyčiams ir visaip bando jų išvengti?
Dažnai net mintis apie bet kokį pokytį iššaukia baimę ir susikaustymą, todėl žmogus ignoruoja ją.
Dirbdama su žmonėmis pastebėjau ir papasakosiu apie du dažniausiai pasitaikančius scenarijus.
Pirmas, kai žmogui, patiriančiam sunkesnius gyvenimo iššūkius, akivaizdžiai reikia kažką keisti bent vienoje gyvenimo sričių, tačiau jis atkakliai priešinasi bet kokiam pokyčiui.
Taip susikuria nuolatinė įtampa ne tik dėl jo konkrečios situacijos, tačiau ir dėl pasipriešinimo. Baimė keistis būna didesnė netgi už sudėtingą esamą situaciją.
Antras scenarijus, kai žmogaus išorinė situacija tarsi nereikalauja jokių ypatingų pokyčių, o jis pats atrodo sėkmingas, daug nuveikęs ir veikiantis, kitų akimis – realizuojantis save, negalėtų skųstis gyvenimo kokybe.
Tačiau patį žmogų dažnai aplanko mintis, kad nori kažkokių pokyčių, tačiau nedrįsta net pradėti gilintis kokių.
Noras yra, tačiau racionalusis protas, logika sako: „Kam? Ko čia prisigalvoji? Kokie argumentai?“.
Įprastai logika “nuginkluoja”, todėl vejame „neracionalias“ mintis į šalį.
Atrodytų keista, tačiau daugelis vengia ne tik didelių, reikšmingų gyvenimo pokyčių, tačiau ir mažų, galima sakyti kasdienių. Kodėl?
Tai vyksta dėl mąstymo ypatumų.
Visais atvejais tai yra nežinomybės arba potencialios klaidos baimė. Ją padiktuoja mūsų smegenys, kurios tausodamos energiją, visais įmanomais būdais mus bando išlaikyti esamų programų lygmenyje, nes jų automatiniuose algoritmuose nėra daug pasirinkimų.
Todėl žodis „pokytis“ beveik visuomet asocijuojasi su tuo, ko nedariau, ko nepatyriau ar ko nežinau. O tai yra „pavojinga“ mūsų kompiuterio, kuris įmontuotas galvoje, atžvilgiu, nes atrodo, jog nėra instaliuotų tam tikrų programų.
Kad ir kaip gerai mūsų smegenys atliktų savo pagrindines funkcijas, jų šeimininkai esame patys. Žinodami, kad mūsų smegenys plastiškos ir tikrai prisitaikys bei atras tinkamas programas pagal poreikį, galėsime drąsiau eiti į įvairius pokyčius.
Nuo ko pradėti?
Tam, kad po truputį formuotųsi naujos neuronų jungtys, turime sąmoningai jas formuoti ir treniruotis darydami nereikšmingus, mažus pokyčius.
Netrukus pastebėsime, kad tuomet, kai inicijuojame pokyčius patys, turime daugiau pasirinkimų, negu įgyvendinti neišvengiamus gyvenimo pasiūlytus pokyčius.
Visų pirma, labiausiai pokyčių reikalauja mūsų mastymas. Tuomet galime tapti savo gyvenimo kūrėju, kuriam įvairūs pokyčiai nėra siaubą keliantis ar “kraują stingdantis” dalykas.
Tokiu atveju pas sveiką žmogų išlieka nežinomybės baimė, tačiau ji sumažėja daug kartų, todėl nedominuoja ir neapriboja gyvenimo gyvumo.
Šiek tiek fatališkai skamba frazė, kad „visi pokyčiai, tiek malonūs tiek ne – tik į gerą“.
Savo ruožtu galėčiau patikslinti, kad „POKYČIAI, KURIUOS INICIJUOJAME PATYS, tikrai yra tik į gera, nes galime rinktis ir priiminėti sprendimus daugybę kartų.
Daug lengviau inicijuoti pokyčius:
-kai labiau save pažįstame,
-kai generuojame mažiau melo sau,
-kai mažiau manipuliacinių žaidimų žaidžiame gyvenime ir
-kuo daugiau aiškumo, skaidrumo siekiame savyje.
—
Kursas “Gyvenimo ReStartas” jau daugybei dalyvių padėjo pasiryžti pokyčiams, kuriuos vis atidėdavo, dėl kurių vis abejodavo ar nuolat rasdavo pasiteisinimų sau “kodėl ne dabar”.
Jeigu kuris laikas jaučiate, kad savyje nešiojatės pokyčių baimę ir galbūt nusprendėte tą baimę paleisti bei svajones paversti realybe, kviečiu sužinoti apie kursą daugiau čia: https://dudenaite.lt/papildytas-gyvenimo-restarto-kursas/
