santykiai su vaikais

Santykiai su vaikais

KODĖL TURIME LŪKESČIŲ SAVO VAIKAMS?

Atpažinti, kad turite lūkesčių savo vaikams galite uždavę sau vos kelis klausimus: ar norite, kad jie vien gerai mokytųsi, kad turėtų daugiau užklasinių veiklų, sektų tuo keliu, kur jūs matote, kad jiems geriausiai sekasi, kad taptų vienos ar kitos profesijos atstovais?

Girdžiu, kaip vienbalsiai tariate: “Žinoma! O kaip kitaip? Juk linkiu jiems viso ko geriausio!

Mes, tėvai, visuomet turime kilnią misiją savo vaikų atžvilgiu ir tai verčia mus tikėti, kad projektuojame turimus lūkesčius ne be priežasties.

Bent pusė turimų lūkesčių – naudingi jums, ne vaikui.

AR KADA SUSTOJOTE AKIMIRKAI PAGALVOTI, TAI VAIKO AR JŪSŲ NORAI?
TO TRŪKO JUMS AR IŠ TIESŲ VAIKAS TO NORI?

Savo vaikams daugiausiai galite padėti suprasti savo vertę ir unikalumą. Ugdyti vaiko pagarbą sau, savo pasirinkimams ir skatinti kurti nuoširdų santykį su savimi. Skamba kaip 2×2 teorija, kurią neturėtų būti sunku perduoti vaikui, tiesa?

Rizika ir iššūkiai atsiranda tame, kai mėginate vaiką mokyti žodžiais, o ne pavyzdžiais. Vaikas klausosi, ką sakote, bet elgiasi pagal jūsų pavyzdį, todėl pirma patys turite būti darnoje su savimi ir suprasti savo paties vertę šiame pasaulyje. Tik tuomet įmanoma perduoti REALAUS ELGESIO MODELIUS savo vaikams.

Įdomus ugdymo etapas prasideda tuomet, kai per vaikus stengiatės užpildyti save. T.y., vaikams duodate tai, ko trūko jums patiems, o ne tai, ko jiems iš tiesų reikia.

Tai indikuoja jūsų pačių nepilnavertiškumo jausmą, kuris deja persikelia į vaiko gyvenimą. Savyje tai galite atpažinti kaip nesibaigiantį davimą vaikui to, ko jis prašo ar netgi neprašo, o patys viduje jau tikitės atpildo dienos.

Tenka sutikti gana daug nelaimingų tėvų, kurie taip ir nesulaukė dėkingumo arba atpildo iš savo vaikų, kurie neva buvo skolingi jiems už tą davimą, kurio neprašė.

Ir čia pasiekiame dar vieną lygį – trokštame dėkingumo, kuris atkeliauja iš tų pačių perdėtų lūkesčių savo vaikams.

Giliai širdyje taip skaudu, kad tiek dėl jų “aukojotės”, tiek dienų praleidote sunkiai dirbdami tik tam, kad įgyvendinti vaiko norus, kuriuos patys jam primetėte.

AR TEKO “PAGAUTI” SAVE GIRIANTIS, KAD JŪSŲ VAIKAS LANKO 8 BŪRELIUS?

Jeigu taip, tai greičiausiai prisimenate jausmą, su kokiu pasididžiavimu ir išdidumu tai ištariate garsiai. Taip jūs pasimatuojate savo vertę prieš kitus tėvus. Taip pamaitinate savo ego ir lipdote sau etiketę “koks aš geras tėvas, nes galiu tiek daug galimybių suteikti savo vaikui”.

Klausimas išlieka tas pats: ar jūsų vaikui tikrai reikia tų 8 būrelių? Ne visuomet.

NEPRISIKLIJUOKITE PRIE SAVO VAIKŲ, KAIP KRAMTOMA GUMA PRIE PADO. LEISKITE JIEMS KVĖPUOTI SAVO ORU IR KARTAIS SAVITAIS, BET JŲ PAČIŲ NORAIS.

  • Geriausia, ką jūs galite padaryti: būti šalia, padėti pasirinkimuose, net jeigu tie pasirinkimai ne visuomet jums patinka. Nustokite pildyti savo tuštumą vaikų gyvenimo sąskaitą.
  • Leiskite jiems gyventi savo gyvenimą, o patys ieškokite atsakymų, kokiais budais šiandien ir dabar galite patenkinti jūmyse esantį nepatenkintą poreikį kitais būdais.
  • Kurkite santykį su savimi ir vaikui neteks gyventi jūsų troškimų gyvenimo. O jums neteks ateityje gailėtis ir girdėti vaikų priekaištų, kad daug ką darė norėdami pateisinti jūsų lūkesčius.

Esu užtikrinta, kad kiek atsitraukę, bet leidę vaikams žinoti, kad jūs būsite šalia kai reikės, kursite kur kas šiltesnį, atviresnį tarpusavio santykį. O pasitikėjimas ir noras bendrauti su jumis vaikui bus įdomus ir prasmingas bet kuriame amžiuje.

NORITE, KAD JŪSŲ VAIKAI BŪTŲ LAIMINGI – BŪKITE LAIMINGI PATYS!

Man pačiai tokiam suvokimui prireikė nemažai laiko, tačiau kiekvieni metai vaikams ir tarpusavio santykiams augant, tai tik patvirtino.

Kaip dabar pamenu, kai vyresnėlis sūnus būdamas 8-erių man pasakė: “užaugęs būsiu picų išvežiotojas”. Galėjau pasilegti dviem būdais – jo norą sumenkinti arba palaikyti.

“SŪNAU, GALĖSI IMTIS BET KOKIOS VEIKLOS, SVARBIAUSIA, KAD BŪTUM LAIMINGAS TAI DARYDAMAS”

– tuomet pasakiau ir tokiu atsakymu galėjau džiaugtis ne viena pati, bet kartu su sūnumi, kuris žinojo, kad esu jo pusėje.
Tuo metu jau buvau pradėjusi kurti santykį su savimi ir stabdyti lūkesčius į išorę. Jau žinojau, kad žmogus, ar tai būčiau aš, ar mano sūnus ar vyras, laimingas yra tuomet, kai gali būti savimi. Tai ypatingai svarbu esant tarp pačių artimiausių.

O KĄ REIŠKIA BŪTI SAVIMI?

Turėti ryšį su savo vidumi, save girdėti, leisti sau jausti ir elgtis su savimi nenaudojant prievartos, t.y. išlaikant balansą tarp NORIU ir REIKIA.

Galbūt smalsu kokį kelią pasirinko mano sūnus? Teisingai jaučiate, jis netapo picų išvežiotoju, pasirinkimai augant keitėsi, tačiau pačiai niekuomet neteko “pudrinti” jam smegenų, ką jis turėtų rinktis.

VAIKAMS SVARBIAUSIA ŽINOTI, KAD JIE YRA IR BUS PRIIMTI VISOKIE. KARTAIS SU KEISTAIS, KARTAIS DŽIUGINANČIAIS, T.Y. ĮVAIRIAIS PASIRINKIMAIS.

Žinoma, nekalbu apie išimtis, kai pasirinkimai kelią realią grėsmę vaiko sveikatai ar gyvybei. Tiesiog būkite jiems pavyzdys, kuriuo neabejotinai jie seks, per pasitikėjimą, palaikymą, priėmimą.

Kai jūs ryšyje su savimi ir savo norais, tai natūraliai persiduoda ir jūsų atžaloms.

To ryšio jums niekas neatstos, net vaikai gyvenantys gyvenimą už jus ar kompensuojantys jūsų neišpildžiusius norus.

Dalintis

Daivos Dūdėnaitės autorinės programos