Santykių iliuzijos
AR SANTYKIAI TIKRAI RIMTAS DALYKAS?
Atsakymas viso labo – tik požiūrio klausimas ir visgi žmonės dažnai į santykius žiūri per rimtai, dėl ko ir kyla nemažai santykių problemų.
O JEIGU SANTYKIUOSE BŪTUME ŽAISMINGESNI?
Taip, tai tikrai įmanoma ir nereikalauja daugybės kūrybinių sugebėjimų.
Gerai pradžiai – šiek tiek nedalomo dėmesio partneriui ir santykiams, kas padėtų sukurti kintantį ir nenuspėjamą santykių žaidimą.
Žaidimą, kuriame nėra dviejų pusių ar konkurentų. Žaidimą, kuriame abu galite tapti nenugalima komanda. Tai jau kitas lygis.
Tačiau žmonės mėgsta įsitraukti į kiek rimtesnius žaidimus, kuriuos atspindi: “Tu man, aš Tau”, “Gelbėtojas”, “Na palauk”, “Atspėk, ko aš noriu” savotiškai patrauklius žaidimus, kuriuose įkrentate į mainus, roles, keršto, konkuravimo ir pan. tarpusavio žaidimus.
Pvz., konkuruojant juk norisi nugalėti, todėl nejausdami partneriai įsijaučia į nesibaigiantį kovos žaidimą “Kuris geresnis”.
Ir nesvarbu, kuris iš partnerių inicijavo šį žaidimą, kai įsitraukia abu – tai tampa abiejų atsakomybė: sustabdyti ar tęsti.
Vienintelė išeitis nutraukti kovą – nustoti, kai esi provokuojamas. Sustojimas nereiškia pralaimėjimo, tai reiškia sąmoningą apsisprendimą nekovoti.
SANTYKIŲ KOVOSE LAIMĖTOJŲ NEBŪNA..
Vykstant nuolatinei matomai ar užglaistytai kovai, abipusiai yra naudojamas psichologinis smurtas, kuris eigoje tampa norma. Skaudūs, įžeidžiantys ar pašiepiantys kitą žodžiai, veiksmai, replikos patenka į psichologinio smurto apibrėžimą.
Tai visuomet sukels kitam vidinę įtampą, kuri tik laiko klausimas, kada atsisuks bumerangu į smurtaujančio partnerio pusę.
Įprastai partnerių kova būna tyli ir užmaskuota ir tokiame ryšyje nei vienas nebūna atsipalaidavęs. Tokiame įtemptame ryšyje partneriai bijo būti vertinami ir nepriimti, pamirštamas kuriamų santykių pirminis tikslas – mylėti, gerbti, priimti, sutarti..
KODĖL STENGIAMĖS ĮRODYTI, PAKEISTI, KOVOTI, NUGALĖTI, PRIVERSTI, KAI GALĖTUME VIETOJ TO RINKTIS KOMANDINĮ ŽAIDIMĄ?
Jeigu ne pirmą kartą skaitote mano mintis, tai atsakymą tikriausiai nujaučiate. Visi anksčiau įvardinti santykių procesai vyksta mūsų pačių viduje.
Kai nesijaučiame pilnaverčiai, pakankami, vertingi, tai provokuojame kovą arba esame gynybinėje pozicijoje, kas irgi yra dalyvavimas kovos žaidime.
Išėjimas iš žaidimo prasideda tuomet, kai pradedame suprasti ir priimti save visokį, tuomet kai nuoširdžiai puoselėjame ryšį su savimi.
– Kai negirdime savęs – labai gerai išgirstame, ką netinkamo pasakė kitas.
– Kai nevertiname savęs – labai norime, kad kitas įvertintų ir palaikytų.
– Kai “prievartaujame save”, reikalaudami iš savęs per daug, tai iš kito reikalaujame itin daug švelnumo.
– Kai jaučiame vidinį nepasitenkinimą – norime, kad kitas “padarytų” mus laimingus (mums suprantamu būdu).
– Kai pamirštame rūpintis savimi ar apleidžiame save – trokštame, kad už mus tai padarytų kitas.
Tol, kol žaidžiate tokius rimtus žaidimus santykiuose, tol pralaimėjimai neišvengiami ir stiprūs jums patiems.
Nuolat didėja įtampa, žaidimai keičia vienas kitą, vienas kitam kuriate įvairias kovos strategijas. Tokiu būdu pasąmoningai ieškote būdų, kaip priversti kitą paklusti ar atitikti norimą idealą.
Iliuzija, kad atėjus dienai, pasieksite susikurtą idealą. Kad tai įvyks, kai kova baigsis.
Nesvarbu kiek ir kokia valiuta jums “mokės” kitas: dėmesiu, pagalba, rūpesčiu, aprūpins materialia gerove, vis tiek jausite trūkumą. Visos kito pastangos realiai išnyks jūsų asmeninio nepilnavertiškumo “juodojoje skylėje”.
Tik kurdami santykį su savimi, pildydami save patys, gebėsite kurti darnius ir žaismingus santykius su mylimuoju.
